biografija

Sveiki, aš esu Zigmas Stankus.

Gimiau 1960 metų kovo 23 d. Klaipėdoje, augau Jūros gatvėje, iš kaimo kilusių darbininkų šeimoje. Buvau trečias vaikas. Kadangi augau su trimis seserimis ir buvau vienintelis sūnus, mane dažnai lepindavo dviejuose darbuose plušanti mama.

Vaikystė prabėgo specifiškoje kaimo ir miesto mišinio kultūroje, kurioje „kiemas“ atstojo darželį. Mokykla manęs nežavėjo. Pirmoje klasėje man netgi „įkalė“ pataisas, nes per visus mokslo metus taip ir neišmokau skaityti – vietoje to buvau tiesiog išmokęs elementorių mintinai. Visgi per atostogas persilaužiau, o vėliau tapau aistringu knygų skaitytoju – prie to smarkiai prisidėjo kartu gyvenęs pusbrolis Alfredas.

Iš pionierių buvau išmestas už klasiokui sugurintą nosį, o būdamas 15-os tvirtai pareiškiau, kad bažnyčios nebelankysiu, nes negaudavau atsakymų į kylančias abejones. Baigęs aštuonias klases, įstojau mokytis mūrininko amato.

1979 m. birželio 1 d. gavau šaukimą į armiją. Į komjaunimą įstojau tik todėl, kad kariniame komisariate mane „išdūrė“ – pažadėjo, jog liksiu tarnauti Lietuvoje. Tačiau atsidūriau Uzbekijoje, Ferganoje, 345-ajame oro desanto pulke. Gruodžio 25 d. mus permetė į Afganistaną. Tada mes dar džiaugėmės, nes manėme, kad tai trumpa komandiruotė ir galimybė pamatyti užsienį – apie jokį karą nebuvo net kalbos.

Tada dar mes negalėjome žinoti:

• Kad tas karas truks dar 8 metus;
• Kad sovietams išvedus karines pajėgas, Afganistane prasidės tarpusavio karas, kuris truks dar 10 metų;
• Kad S. Bondarčiukas, remdamasis 3 bataliono 9 kuopos vieno iš mūšių faktais, pastatys filmą „9 kuopa“. Tame mūšyje mūsų pulko kuopa susidūrė su mirtininkais, save vadinančiais „Juodaisiais garniais“, kurie prieš mūšį atlieka musulmonišką pasiruošimą mirčiai (panašiai kaip katalikų paskutinis patepimas – nuodėmių atleidimas) ir eina į ataką nesislapstydami, šaukdami „Alah akbar“ su noru žūti ir papulti į rojų;
• Kad buvę priešai taps draugais – sovietai ginkluote rems uzbekų vadą Rašidą Dostumą ir tadžikų vadą Achmad šach Masudą, tuo užsitikrindami šalies rytinių sienų saugumą nuo islamo fundamentalistų veržimosi;
• Kad per tuos 10 metų mūsų pulkas neteks 412 žuvusiųjų, 8 bus paskelbti Tarybų Sąjungos didvyriais, 6 – pripažinti dingę be žinios. Po išvedimo iš Afganistano dalyvaus malšinant riaušes Oše, Ferganoje, Baku, Tbilisyje. Bus mestas į Gruzijos ir Abchazijos konfliktą, kur neteks dar 21 kario, ir 1998 m. bus paslaptingai išformuotas;
• Kad reiks ilgai įrodinėti, kas ten vyksta, ir mumis mažai kas tikės;
• Kad 1991 m. žlugs TSRS, nutrupės jos pakraščiuose esančios respublikos ir paskelbs nepriklausomybę. Tarp jų ir Lietuva. Ir jau būdama laisva, niekinusi sovietų invaziją į Afganistaną, vėl siųs ten savo tėvynainius, tik jau kaip NATO bloko narė. Remdamasi nebe internacionalinės pagalbos reikalingumu, o taikos palaikymu.

Remdamasis išgyventais įvykiais parašiau dvi knygas: „Kaip tampama albinosais“ (leidimo metai 1993 m. ir 2008 m.), dažnai pavadinamą kitos epochos „Dievų mišku“, ir „Miražas“ (leidimo metai 2006 m. ir 2009 m.).

Po sunkios ligos 2019.03.25 Zigmas Stankus, žmogus mylėjęs gyvenimą, stiprų roką ir turintis neapsakomo dydžio širdį, paliko šį pasaulį.

Fotografijų archyvas